Aprašymas
Baltai
Baltais vadinamos senovės indoeuropiečių gentys, gyvenusios Šiaurės rytų kraštuose prie Baltijos jūros nuo geležies amžiaus pradžios. Baltų gentys – lietuviai, prūsai, žemaičiai, jotvingiai, kuršiai, žiemgaliai, latgaliai, sėliai – sukūrė turtingą kultūrinį paveldą, kurio dalis išliko iki šių dienų. Jų gyvensena išsiskyrė unikaliomis prigimtinėmis tradicijomis, savita mitologija ir glaudžiu ryšiu su gamta. Šią pasaulėžiūrą atspindi ryškūs metų švenčių papročiai, įkūnijantys tarpusavio bendravimo prasmę ir laimę. Baltų kraštai buvo paskutinieji Europoje, kur įsigalėjo krikščionių religija, senasis tikėjimas Lietuvoje buvo oficialiai pakeistas tik 1387 metais, o Žemaitijoje – 1413 metais. Todėl archainiai dievų įvaizdžiai, sampratos, apeigos bei burtažodžiai čia dar ilgai išliko gyvybingi.
Baltų šventės ir ženklai
Baltų metų ratas, paveldėtas iš senovės protėvių, suskirstytas į aštuonias pagrindines šventes, pažymėtas tradiciniais ženklais. Jame susipina astronominiai Saulės ir Mėnulio kalendoriai, gamtos reiškinių kaita, senieji prigimtiniai tikėjimai, žmonių darbai, bendravimo su šeiminykščiais ir protėviais papročiai. Metų dalijimas į šiltąjį ir šaltąjį laikotarpius atspindi archetipinę pasaulėžiūrą, kuriai būdinga daugumą reiškinių suvokti dvilypėmis opozicijomis. Beveik visose baltų šventėse akcentuojama ugnis, vanduo, dangaus šviesuliai, augmenija, vaišės, mirusiųjų minėjimas, dieviškųjų kūrinijos galių pagerbimas. Tai žymi įvairūs simboliai, pasiekiantys mus per archeologiją, audinių raštus, etnografiją. Šie ženklai dažnai pasitelkiami magiškiems tikslams – pranašavimui, apsaugai, sveikatai, gerbūviui, sėkmei ar kūrybai.
Metų švenčių ratas išreiškia žmonių ir kosmoso harmoniją – amžinąją gyvenimo išmintį, kuri perduodama iš kartos į kartą.
Užgavėnės (Vasario vidurys – kovo pradžia) – žiemos išlydėjimo ir pirmoji būsimo pavasario šventė. Tai linksmas triukšmingas karnavalas, kuriame susitinkama su dievybėmis ir vėlėmis, taip pat žaidimų, burtų ir piršlybų laikas.
Pavasario lygiadienis (Kovo 20–21 d.) – naujo gyvybės ciklo pradžia, kuomet diena susilygina su naktimi – pasaulis įžengia į šviesųjį metų laiką. Šventė simbolizuoja atgimimą ir naują pradžią, senajame kalendoriuje šiuo laiku prasidėdavo naujieji metai.
Jorė (Balandžio pabaiga) – pavasario šventė, kuomet Perkūnas atrakina žemę – pirmosios žalumos, ganiavos ir lauko darbų pradžia. Gyvybinės galios išsiveržimo ir augimo laikas, sietinas su plačiai žinoma Velykų švente.
Rasa (Birželio 19–24 d.) – vasaros saulėgrįža, ilgiausios metų dienos ir trumpiausios naktys – gamtos suklestėjimo, augalijos suvešėjimo ir aukščiausiai pakilusios Saulės šventė, kuri itin gausi apeigų, dainų, šokių, bei meilės magijos.
Žolinė (Rugpjūčio vidurys) – vasaros ir rudens sandūra, pirmojo subrendusio derliaus ir žemės deivės Žemynos (latvių – Maros) šventė, kuomet šventinami žemės vaisiai ir susirenkama jais vaišintis.
Rudens lygiadienis (Rugsėjo 22–23 d.) – diena vėl susilygina su naktimi, prasideda tamsusis metų laikas. Gausi derliaus, padėkos dievams ir aukojimo apeigų šventė, kuri Lietuvoje sutampa su Dagotuvėmis, Latvijoje vadinama Rudenāji.
Vėlinės (Spalio pabaiga – lapkričio pradžia) – protėvių pagerbimo metas, kai riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių išnyksta. Mirusiųjų vėlės grįžta susitikti su gyvaisiais, atminti išėjusiems kapinėse uždegamos ugnys.
Kūčios. Kalėdos (Gruodžio 23–25 d.) – žiemos saulėgrįža, pagrindinė metų šventė tamsiausiu metų laiku. Kalėdų išvakarėse rengiama ypatinga Kūčių vakarienė, kartu su protėviais turi susirinkti visa šeima. Tai stebuklų laikas, kuomet Pasaulis sutveriamas iš naujo. Kalėdų rytą švenčiamas naujos Saulės gimimas.
———————-
Metų rato interpretacijas sudarė ir įženklino Mėnuo Juodaragis.
Už patarimus ir pastabas dėkojame: dr. Vytautui Tumėnui, prof. Libertui Klimkai, Aidai Rancanei, dr. Dainiui Razauskui, dr. Daliai Urbanavičienei, Gražinai Kadžytei.
